KELIONIŲ AIDAI

 

 

 

 2017 m konkurso nugalėtojai

I-oji vieta

Vilniaus Jėzuitų gimnazijos mišrus choras „Krantas"

 

„Skrisk, svajone“

Profesoriaus Albino Petrausko atminimui 

     Vilniaus jėzuitų gimnazijos jaunimo mišrus choras „Krantas“ dvidešimtuosius jubiliejinius metus vainikavo pergale konkurse „Dainuok ir keliauk“ ir įsimintina kelione, apsilankydamas Austrijoje, Italijoje, Čekijoje. Kelionė prasidėjo ankstų rugpjūčio 18 dienos rytą. Prie Aušros Vartų 5 valandą 55 min., sugraudinę tėvelius dainos „Tris dienas, tris naktis keleliu ėjau, ketvirtą naktelę girioj nakvojau“ posmu, visgi sėdome į autobusą ir per Lenkiją, Čekiją pajudėjome Austrijos sostinės link.

     Į Vieną atvykome antrąją kelionės dieną. Po apžvalginės ekskursijos aplankėme legendinę Vienos operą. Čia įvairiais amžiais muzikos žinovus ir mylėtojus džiugino ir džiugina K. V.Gliuko, J. Haidno, V. A.Mocarto, L. van Bethoveno, D. Rosinio ir kitų genijų operos. O mes Debiutantų salėje lankytojams ir, svarbiausia, sau padainavome populiarųjį chorą iš D. Verdžio operos „Nabukas“. Nors imperatorių miestas mus pasitiko ir išlydėjo lietumi, tačiau, kaip mūsų šaunioji gidė Eglė taikliai pastebėjo, „Viena negali būti negraži“. Geras tonas tolimesnei kelionei į Italiją buvo duotas.

     Keliaujant per Austriją ir įvažiavus į Italiją mus pasitiko tamsiai žaliais miškais tankiai apaugę kalnai. Galima tik įsivaizduoti, koks ten turėtų būti gaivus kvapas ir ramybė. Kalnai buvo apjuosti debesimis, kurie lyg lėti kriokliai ritosi žemyn. Tokie vaizdai žmogui su visomis jo ambicijomis, norais, tikslais parodo jo vietą. Tokių kalnų gyvenime yra ir bus daug. Įkopus į vieną, atsiras begalė kitų. Abejotina, kad visus galima įveikti. Tam paprasčiausiai pritrūks laiko ir jėgų. Tačiau svarbūs ir kalneliai, kurių yra kasdieniame gyvenime. Jie taip pat reikalauja daug valios ir pastangų, kaip ir didieji. Gyvenime reikia pradėti ne nuo didžių darbų, bet nuo mažų, kurie veda į didžiuosius.

     Trečią kelionės dieną pasiekėme Florenciją – Renesanso lopšį, daugybės šviesių protų prieglobstį. Kepino Italijos saulė, aplink zujo minios turistų, o mes gėrėjomės Gotikos ir Renesanso stebuklu – Florencijos katedra, skulptūros meistrų darbais, rotuše, rūmais, kuriuose buvo pastatytos pirmosios operos. Aplankėme Auksakalių tiltą-gatvelę, Florencijos turgų, paglostėme sėkmę nešančio šerno nosį. Užsukome ir į labai gražią, jaukią šv. Mykolo bažnyčią. Norėjome išbandyti jos akustiką, tačiau mūsų norai nesutapo su vietinio prižiūrėtojo norais, todėl giesmę pagiedojome gatvelėje šalia bažnyčios.

     Visame pasaulyje žinomas posakis „Visi keliai veda į Romą“. Ir štai ketvirtą kelionės dieną atvykome į didingąją Romą – svarbiausią mūsų choro kelionės tikslą. Tik pakilusius iš metro, mus pasitiko milžiniškas Koliziejaus mūras, privertęs sustingti vietoje. Po jį pirmiausia ir pasivaikščiojome, paraginti energingos 70-metės gidės šūksnio: „Gladiatoriai, eime su manim“. Vėliau maršrutas vedė po tūkstantmetinius lobius saugančią Italijos sostinę, pro Kapitolijaus kalvą, legendinę Vilkę, meriją, parlamentą, Trevi fontaną, saulės užlietas gatveles. Užsukome ir į Panteoną, kuriame palaidotas Rafaelis. Turistų šurmulį nutildė mūsų piano pianissimo sugiedota giesmė „Magnificat“. Tai buvo puiki „repeticija“ prieš mišias ir koncertą jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Koncertinės dalies pabaigoje atliktą chorą „Skrisk, svajone“ iš Džiuzepės Verdžio operos „Nabukas“ mes paskyrėme Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrių chorų konkurso „Dainuok ir keliauk“ organizatoriaus profesoriaus Albino Petrausko atminimui. Choro giedojimo klausėsi į mūsų kvietimą šiltai atsiliepęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo sosto Petras Zapolskas su šeima ir turistai. Apsvaigę nuo Romos saulės ir jos nežemiško grožio, pripildę autobusą bei širdis dainomis, užmigome dar jausdami Romos kvapą. 

     Rugpjūčio 22-oji buvo skirta Vatikanui, šventajam miestui-valstybei, pastatytai ant vienos iš septynių Romos kalvų. Nors Vatikano plotas tik 44 ha, čia saugomi didžiausi pasaulio kultūros ir meno lobynai. Pasipuošę baltais „Kranto“ marškinėliais (juk ne kiekvieną dieną tenka lankytis jėzuito, popiežiaus Pranciškaus apartamentuose), čia praleidome visą pusdienį. Sakoma, kad Vatikano muziejuose, kiekvienam meno kūriniui paskyrus po pusę minutės, tektų „užtrukti“ tik septynerius metus. Egipto kolekcija, graikų ir romėnų Antikos darbai, krikščioniškos Europos palikimas – nuo tokios gausybės šedevrų raibsta akys, sukasi galva. Rafaelio 1511 metais popiežiaus Julijaus II-ojo užsakyta ir Apaštalų rūmų kambaryje nutapyta freska „Atėnų mokykla“, kiti darbai, Siksto koplyčia, ištapyta paties Mikelandželo, dar kartą priminė, kiek daug grožio gali sukurti žmogus. Grande bellissimo! Stendalio sindromo pavojus.

     Barokinė šv. Petro bazilika žavi unikaliomis relikvijomis ir erdvės didybe. Kylame greitaeigiu liftu, kopiame dar 300 laiptelių, širdis daužosi ir mes į Amžinąjį miestą jau žvelgiame iš paukščio skrydžio. Nusileidus truputį dreba kojos. Gal tai nuovargis? Bet tikriausiai visa tai nuo įspūdžių.

     Paskutinė mūsų viešnagės Italijoje stotelė – Venecija. Traukiniu nuvykome į šį, visame pasaulyje žinomą miestą ant vandens. Mus pasitiko nuostabus kanalų vaizdas. Plaukiojo daugybė mažų laivelių ir turistų pamėgtų gondolų. Netrukus ir mes plaukėme laivu. Venecija unikali savo spalvingais namais ir Dožų rūmais, šv. Morkaus aikšte ir katedra, tiltais ir tilteliais, siauromis gatvelėmis ir kunkuliujančiu gyvenimu.

     Italija... Šiame žodyje telpa labai daug. Tai – ne tik nežemiškai mėlynas, Renesansu pulsuojantis Florencijos dangus, gausybę artefaktų saugantis Amžinasis Romos miestas, kvapą gniaužiančios Mikelandželo freskos Siksto koplyčioje, po mažyčiais tilteliais šimtus nardančių gondolų talpinantys Venecijos kanalai. Tai taip pat dželato kalnais papuoštos ledainių vitrinos, espresso aromatu viliojančios mažytės kavinukės, raudonėliu ir kitais prieskoniais kvepiančios krautuvėlės, talpinančios įvairiausių rūšių makaronus ir prie jų derančius daugybę rūšių sūrių ir vynų. O kur dar itališkai klegantys vyrai ir moterys, kiekvieną pasitinkantys su šypsena. Daugelio širdyse jau užgimė svajonė dar kartą aplankyti šią nuostabią šalį. Tokia yra Italija – neužtenka jos pamatyti, ją reikia pajausti.

     Grįždami į Lietuvą, nakvojome Brno ir dar porą gerų valandų pasivaikščiojome po šį vieną gražiausių Čekijos miestų. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kopūstų turgus, atsisveikinimo kava ir vėl ilga kelionė per Lenkiją.

     Rugpjūčio 25-ąją, Gandrų išskridimo dieną, anksti ryte (pusė penkių) prie Aušros Vartų mus pasitikusiems tėveliams, buvusiems dvyliktokams, vienas kitam padainavome „Aš myliu jus“ ir išsiskirtėme po namučius. Tai buvo penktadienis. O jau sekmadienį, rugpjūčio 27 dieną, giedojimu Mišiose Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje pradėjome choro 21-uosius kūrybinius metus.

    

„Kranto“ dainininkai, buvę dvyliktokai – Gintarė Bekintytė, Elena Čijauskaitė, Ieva Padolskytė, Rasa Petronytė, Rasa Sutkutė, Valentinas Ilarionovas

 

„Krantas“ nuotraukose: Florencijoje, Giedame šv. Mišiose Romoje, Šv. Petro aikštėje, Vatikane